vėžintojas

vė̃žintojas (-is K), -a smob. (1) KŽ 1. kas paveža keleivį: Petris atsisveikino su maloniais vėžintojais rš. 2. kas pavežioja: Už pavėžinimą bobutė turėjo vėžintojus pavaišinti (apie krikštynų apeigas) rš.